Strateginis investicijų planavimas
Vidinė savikritiška savo stiprybių ir silpnybių analizė įmonėje apima gaminamos produkcijos asortimento, techninės bazės, pinigų srautų, žmogiškųjų išteklių, vadovų sugebėjimų ir kitą apžvalgą. Vidinėmis įmonės stiprybėmis gali būti, pavyzdžiui, gera paskirstymo sistema ar subalansuoti pinigų srautai, o silpnybe gali būti, tarkime, neefektyvi įrenginių priežiūros sistema ar investicijų strateginio planavimo nebuvimas. Išorinės aplinkos analizė sudaro galimybę įvertinti investicinį klimatą, įmonės darbinę aplinką. Išorinės aplinkos analizė padeda išsiaiškinant išorines, tai yra nuo pačios įmonės nepriklausančias, grėsmes ir galimybes. Analizuojant išorinę aplinką, nustatoma ir nagrinėjama, pavyzdžiui, vartotojų paklausos pasikeitimas, konkurentai, su kuriais įmonė susiduria, tiesioginės įtakos įmonės veiklai turintys technologiniai pokyčiai. Galimybėmis galima laikyti tokius dalykus, kaip auganti paklausa tam tikrai įmonės gaminamai prekei ar konkurento pažeidžiamumas, o grėsmėmis gali būti valstybės planuojami įstatymų pakeitimai ar konkurento gaminamos produkcijos asortimento išplėtimas. Žinant aiškų atsakymą į pirmąjį klausimą, galima pereiti prie antrojo klausimo, pavyzdžiui: „Ką norime pasiekti po dvejų ar penkerių metų?” Bostono matrica(1 pav.) gali būti paminėta kaip vienas iš pačių paprasčiausių būdų atsakyti į šį klausimą. Šią matricą parengė Bostono konsultacinė grupė, strateginių konsultacijų lyderė, verslo segmentų veiklos analizei vertinti, atsižvelgiant į rinkos paklausos augimą ir santykinę užimamos rinkos dalį. Visa įmonės gaminama produkcija ir teikiamos paslaugos gali būti suskirstytos į keturis segmentus, išdėstytus dvimatėje matricoje. Tai padeda nustatyti tuos segmentus, kurie uždirba pinigus, ir tuos, kurie juos naudoja. Bostono matrica gali būti sėkmingai pritaikoma formuluojant verslo ir investicijų strategiją. Siūlomi tokie galimi sprendimai: – puoselėti ir stengtis išsaugoti „žvaigždes”; – stengtis atsikratyti „šunų”, jeigu jų išsaugojimas nėra įmonei ypač svarbus; – būtina stiprinti investicijų į „pinigų karves” valdymą ir optimizuoti šio sektoriaus generuojamų pajamų paskirstymą; – reikia atkreipti ypatingą dėmesį į „klaustukus”, nustatant, kiek reikia investicijų, kad šis segmentas virstų „žvaigždėmis”.
1 pav. Bostono matrica
„Pinigų karvėms” priskiriamos subrendusios veiklos sritys ar produktai, užimantys didelę rinkos dalį, tačiau lėtai augantys. Šiame segmente dauguma kapitalo investicijų jau yra padarytos anksčiau, ir jis generuoja didelius pinigų srautus, kurių perteklius yra naudojamas tobulinti ir paremti kitus segmentus, kuriems reikia daugiau investicijų ar rinkodaros paramos. „Žvaigždės” apima sparčiai besiplečiančias įmonės veiklos sritis ar produktus, kurių aukšti augimo rodikliai. Šis segmentas dažniausiai yra pajėgus pats sau užsidirbti pakankamai pinigų didelėms investicijoms, kurių reikia sparčiai augančiai paklausai patenkinti. Kai tik rinka subręsta, šio segmento veiklos sritys ar produktai turėtų būti tvarkomi taip, kad ateityje galėtų tapti „pinigų karvėmis”. „Klaustukai” – tai segmentas, kuriam būdingas spartus rinkos augimas, tačiau palyginti nedidelė rinkos dalis. Tai reiškia, kad jis kol kas nėra pajėgus atpirkti tokių investicijų, kurių reikėtų, norint paversti jį „žvaigždėmis”. Be to, yra nemaža rizika, kad konkurentų spaudimas gali šio segmento veiklos sritis ar produktus paversti „šunimis”. „Šunys”– tai lėto rinkos augimo ir mažos rinkos dalies kombinacija. Analizuodamos šį segmentą, įmonės dažnai turi nuspręsti, ar verta toliau remti „šunis”, ar verčiau sumažinti arba net visai sustabdyti investicijas į šį segmentą. Šiuo atveju būtina įvertinti ir pasitraukimo iš rinkos (gamybos nutraukimo) barjerus. Prie tokių barjerų priskiriami įvairūs veiksniai, kurie apsunkina pasitraukimą iš nepelningos ar užtikrinančios nepakankamą investicijų grąžą rinkos. Pavyzdžiui, nutraukus gamybą, gali niekas nenorėti pirkti nebereikalingos gamyklos ar brangių dar nenusidėvėjusių įrenginių arba gali būti neįmanoma panaudoti darbuotojų kitose veiklos srityse, arba produktas, kurio gamyba nėra pelninga ar net nuostolinga, gali būti labai specifinis ir be jo nebus perkama kita įmonės gaminama produkcija. Atsakydama į klausimą „Ką mes norime pasiekti?” įmonė pasirenka savo strateginius tikslus. Toliau, priėmus strateginius sprendimus, iškyla trečiasis klausimas: „Kaip mes ketiname tai pasiekti?” Šiame etape formuluojama investicijų strategija, apimanti investicinius ir finansinius sprendimus, kurie turi būti įvertinti ir palyginti (2 pav.). Kapitalo kaina (skolinimosi finansų rinkoje arba kitokio lėšų pritraukimo išlaidos) yra labai svarbi investicinius sprendimus priimančiai įmonei. Didesnės kapitalo pritraukimo išlaidos gali tapti labai svarbia kliūtimi konkurencingumui. Pavyzdžiui, investiciniam projektui finansuoti įmonė A gali finansų rinkoje pasiskolinti pinigų mokėdama 20 proc. palūkanas, o įmonė B – 15 proc. palūkanas. Jeigu abi įmonės investuotų į projektą, kuris garantuoja 25 proc. grąžą, tai įmonė A gautų 5 proc. pelną, o jos konkurentė įmonė B – 10 proc. Tuo atveju, jei šios abi įmonės svarstytų investiciją, kuri garantuoja 18 proc. grąžą, tai šis projektas būtų pelningas įmonei B, o įmonei A – nuostolingas.
|
INVESTICIJŲ STRATEGIJA |
|
|
Investiciniai sprendimai – Lėšos, reikalingos projektui finansuoti – Prognozuojamos pajamos – Pelno norma – Kiti sprendimai |
Finansiniai sprendimai – Kapitalo struktūra (skolinto ir nuosavo/akcinio kapitalo santykis) – Dividentų politika – Rizika – Kredito reitingas – Kiti sprendimai |
|
Pinigų srautai |
Kapitalas |
2 pav. Investicijų strategija